„Kultūros paminklai“ 28

Martynas Purvinas KURŠIŲ NERIJOS GYVENVIEČIŲ RAIDOS BRUOŽAI XVIII A. / 3

Marija Purvinienė, Martynas Purvinas TRADICINIŲ KAPINIŲ PAVELDO TYRIMAI ŽEMAITIJOS IR MAŽOSIOS LIETUVOS PARIBYJE / 14

Kęstutis Jankus 1941 M. APARDYTI ARCHEOLOGINIO PAVELDO OBJEKTAI OKUPUOTOS LIETUVOS PASIENYJE / 26

Alina Borzenkaitė PIRMOJO PASAULINIO KARO PAVELDAS: KLEBONIŠKIO ĮTVIRTINTOSIOS POZICIJOS VAGONEČIŲ-SEKYKLŲ ATVEJIS / 42

Rugilė Bružaitė KAUNO MIESTO PLANAVIMO PERSPEKTYVOS 1940–1966 M. NAUJŲ PLANAVIMO SISTEMŲ DIEGIMAS, TĘSIANT TARPUKARIO MODERNIOJO MIESTO PRINCIPUS KAUNO NAUJAMIESČIO TERITORIJOJE / 50

Aelita Ambrulevičiūtė PAGRINDINĖS POHULIANKOS GATVĖS: TINKLO PLĖTRA PRIEMIESČIO URBANIZAVIMO KONTEKSTE / 59

Ramunė Savickaitė PASTATO KAIP GYVO ORGANIZMO IDĖJA: VITALIŠKUMAS KUNIGAIKŠČIŲ WITTGENSTEINŲ REZIDENCIJOSE VERKIUOSE IR SAYNE / 79

Silvija Slaminskienė KAUNO ŠV. ANTANO PADUVIEČIO BAŽNYČIOS STATYBOS ISTORIJA / 91

Skirmantė Smilingytė-Žeimienė ŽIUPSNIS DUOMENŲ DAILININKO ADOMO VAITKEVIČIAUS BIOGRAFIJAI / 112

Rolandas Gustaitis DOMINIKONŲ SODININKYSTĖ IR LANDŠAFTINIAI SPRENDIMAI: PAPARČIŲ ATVEJIS / 121

Morta Baužienė APIE LIETUVOS TECHNIKOS ORGANIZACIJŲ IŠTAKAS / 131

 Alina Borzenkaitė, Eglė Bagušinskaitė, Svetlana Poligienė  NAUJI DUOMENYS APIE KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUS / 138

Leidinyje pateikiama 11 straipsnių aktualiomis istorijos, archeologijos, urbanistikos, architektūros ir menotyros temomis, bei skyrius apie naujai atrastas kultūros paveldo vertybes.

                      Tradiciškai keletas straipsnių skiriama Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono paveldo tyrimams. Dr. Martynas Purvinas plėtoja ankstesniame numeryje tyrinėtą temą ir pristato Kuršių nerijos gyvenviečių raidos bruožus. Pirmą kartą Lietuvoje remiantis senaisiais dokumentais ir anksčiau nepublikuotais žemėlapiais, autorius sistemingai apibūdina visos Kuršių nerijos urbanistinę raidą XVIII amžiuje. Antrame, jungtiniame dr. Martyno Purvino ir Marijos Purvinienės straipsnyje analizuojamos stipriai sunykusios kapinės Žemaitijos / Mažosios Lietuvos paribyje. Suinventorizuotos ir išsamiai aprašytos Alksnių, Medikių, Smilgynų, Šakinių, Šatrių kaimo kapinėse esančios antkapinių paminklų liekanos.

Kęstučio Jankaus straipsnyje aptariami nekilnojamieji kultūros paveldo objektai apardyti 1941 m. statant vadinamosios Molotovo linijos įtvirtinimus okupuotos Lietuvos pasienyje, analizuojama konkreti žala kultūros paveldui padaryta statybų metu. Plačiau analizuojami 9 nekilnojamojo kultūros paveldo objektai: 1 alkos kalnas, 1 kapinynas ir 7 piliakalniai.

                      Jaunos tyrėjos Alinos Borzenkaitės straipsnyje grįžtama prie Pirmojo pasaulinio karo konteksto. Straipsnyje publikuojami nauji duomenys apie Kleboniškio įtvirtintosios pozicijos vagonetes-sekyklas, aptariamos istorinės aplinkybės, kurioms esant jos buvo įrengtos, atskleidžiamos sąsajos su Kauno tvirtovės siauruoju geležinkeliu, pristatoma esama situacija.

                      „Kultūros paminklų“ 28 numeryje net du straipsniai skirti miestų urbanistikos tyrimams. Rugilė Bružaitė tęsia ankstesniame numeryje analizuotą temą – Kauno miesto planavimo perspektyvos 1940-1966 m. Šioje dalyje dėmesys skiriamas centrinei, reprezentacinei naujamiesčio teritorijai ir joje vykdytiems projektams. Dr. Aelitos Ambrulevičiūtės tyrimų objektas – Vilniaus priemiesčio, vadinto Pohulianka, pagrindinių gatvių tinklo struktūriniai ir funkciniai pokyčiai. Tyrimas koncentruojasi į du Vilniaus gatvių tinklo raidos laikotarpius: „ikimodernų“ (1795–1875), kuriuo nusistovėjo pirminis gatvynas ir „modernų“ (1875–1940).

Ramunės Savickaitės straipsnyje analizuojami romantizmo architektūros aspektai. Tyrimui pasitelkiamos kunigaikščiams Wittgensteinams priklausiusios rezidencijos Verkiuose ir nedideliame Sayno mieste Reino krašte-Pfalce. Nors stilistiškai skirtingos, šios Wittgensteinų rezidencijos iki šiol nebuvo lygintos tarpusavyje, abi atspindi romantizmo estetinius pasirinkimus.

                      Į vėlesnius laikus nukelia Silvijos Slaminskienės istoriniai ir architektūriniai Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčios tyrimai. Turinti racionalizmo architektūrai būdingų bruožų bažnyčia iškilo vos per pusmetį 1936 metais. Straipsnyje pirmą kartą gilinamasi į mūrinės bažnyčios projektavimo ir statybos eigą, atskleidžiant, kokie buvo pirminiai pastato architektūros ir interjero sumanymai ir kas liko neįgyvendinta.

                      Skirmantės Smilingytės-Žeimienės straipsnyje pateikiama vertingų naujų duomenų apie dailininką Adomą Vaitkevičių. Kaune gimęs ir jame gyvenęs dailininkas iki Pirmojo pasaulinio karo sienų tapyba dekoravo nemažai Žemaičių vyskupijos bažnyčių (Vabalninko, Josvainių, Kauno Švč. Trejybės, Laukuvos, Šilalės ir Žemaičių Kalvarijos šventovių interjerus). Straipsnis ypač aktualus aktyvėjant bažnyčių interjero polichromijos tyrimų ir restauravimo procesui.

                      Rolando Gustaičio straipsnyje tiriamos dominikonų vienuolynų sodininkystės ir kraštovaizdžio formavimo tradicijos, išsamiai analizuojant Paparčių vienuolyno atvejį. Remiantis ankstyviausiomis rašytiniuose šaltiniuose pateikiamomis žiniomis analizuojama unikali vienuolyno teritorijoje veikusi gravitacinė vandentiekio su kanalais ir tvenkiniais sistema, pristatomos sode augintų vaismedžių ir vaiskrūmių, dekoratyvinių medžių rūšys peizažinio stiliaus parke ir kiti vienuolyno sodininkystės elementai.

Morta Baužienė pateikia susistemintus duomenis apie Lietuvos techniškųjų organizacijų ištakas. Nagrinėjamos 1924–1925 m. sandūroje įsikūrusios Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos ištakos: struktūros ir vardo kaita, tikslai ir jų siekimo priemonės.

                           Skyrelyje „Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus“ Alina Borzenkaitė analizuoja Paulinos Končaitės (Kazliškių, Kabaldos) vandens malūno istorinę raidą, pateikia archyve naujai rastus anksčiau nepublikuotus pastato brėžinius. Eglė Bagušinskaitė pateikia vertingų žinių apie XIX a. II p. skulptorių Abdoną Zimodrą. Autorė aptaria jo išlikusias skulptūras Smilgių Šv. Jurgio bažnyčioje. Svetlana Poligienė pateikia duomenų apie anksčiau nepublikuotą meistriškai atliktą XVII a. pab.–XVIII a. pr. Nežinomo šventojo relikvijorių.