„Trakų istorinis nacionalinis parkas“

2001 m. Kuršių nerijos nacionalinį parką UNESCO įrašė į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Šiai garbingai datai Viešosios įstaigos „Paveldas“ leidykla „Savastis“ išleido prof. Jurgio Bučo monografiją „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“. Projektą tęsiant nutarta (ir apie tai buvo informuotas UNESCO) pradėti leisti leidinių seriją „Kultūros paveldas Lietuvos nacionaliniuose parkuose“.
Įgyvendinant šią iniciatyvą, pirmosios monografijos autorius, prof. Jurgis Bučas ir VšĮ „Paveldas“ leidykla parengė ir išleido antrąją leidinių serijos „Kultūros paveldas Lietuvos nacionaliniuose parkuose“ knygą – „Trakų istorinis-nacionalinis parkas“.
Išsami monografija be mokslinės vertės turi dar vieną svarbią reikšmę – pagal įvairias Europos kultūros paveldo apsaugos konvencijas atlieka paveldo propagavimo funkciją. Šiuo leidiniu siekiama paskatinti UNESCO svarstyti Trakų nacionalinio parko įrašymo į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą galimybę. Knyga gausiai iliustruota istorinėmis ir šiuolaikinėmis iliustracijomis, parengta išsami reziumė anglų, lenkų ir rusų kalbomis.
Autorius, UNESCO Pasaulio paveldo komiteto ekspertas, pagrįsdamas kraštotvarkos mokslinių tyrimų rezultatais, leidinyje analizuoja kultūros paveldą ir pateikia visas tris paveldosaugos veiklos kryptis – paveldotyrą, paveldonaudą ir paveldotvarką. Knyga siekiama ne tik priminti tūkstantmetę Lietuvos istoriją jos pačios paliktais medžiaginiais pėdsakais nepaprasto grožio gamtinėje aplinkoje, bet ir atgaivinti bei paviešinti istorinę atmintį. Pagrindinis dėmesys sutelktas į Lietuvos tūkstantmečio valstybingumo istoriją liudijantį paveldą ir jo propagavimą.Ši knyga – apie Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) kultūros paveldo formavimosi istoriją, netektis, būklę, vertę, panaudą, tvarkymą ir apsaugą, pradedant gamtiniu kompleksu, kaip kontekstu ir baigiant pavienėmis kultūros paveldo vertybėmis, kaip šio komplekso  semantinio įprasminimo dėmenimis.
Lietuvos valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai įsteigti ne nepaliestos gamtos, bet daugiau ar mažiau sukultūrintame kraštovaizdyje. Tai ūkinio naudojimo teritorijos ir krašto gamtos, kultūros istorijos,  aplinkosaugos ir aplinkotvarkos  tradicijų pažinimo poligonai. Juose svarbiausia užtikrinti praeities vertybių funkcionavimo ir eksponavimo galimybes vietose ir saugoti kraštovaizdžio vertybes pagarbos, mokslinio bei viešojo pažinimo ir naudojimo tikslams. Leidinio autorius mano, kad sukultūrinto kraštovaizdžio parkuose, kuriuose gyvena jų tikrieji kūrėjai ir puoselėtojai – vietos gyventojai (autochtonai), užuot taikant gamtosauginės direktyvos nuostatas, paremtas draudimais, baudimais ir veiklos ribojimais, visų pirma būtina įsiklausyti į vietos gyventojų lūkesčius, užtikrinti gyventojų sėslumą bei gyvenimo gerovę ir tuo skatinti pačius gyventojus saugoti vertybes, jas naudojant ir tvarkant pagal kultūros paveldo tausojamojo naudojimo ir saugojamojo tvarkymo reglamentus.
Paveldosaugos analitikai teigia, kad paveldosaugos reikmė išauga tose šalyse ir tada, kai susilpnėja kraštovaizdžio tvarkymo tradicijos, ir mano, kad jas atgaivinus pagerėtų kraštovaizdžio vertybių apsauga ir sumažėtų ne tik specialiosios apsaugos reikmė, bet ir valstybės išlaidos jai.
Monografijos autorius įsitikinęs, kad svarbiausias Lietuvos  nacionalinių parkų uždavinys – išsaugoti ir propaguoti šalies kultūrą kartu su jos gyventojais ir gamtine aplinka. Vengiant saugomų teritorijų socialinio ir funkcinio „numarinimo“ bei brangios muziejifikacijos, autoriaus įsitikinimu, istorinės aplinkos išskirtinę ir visuotinę vertę turi palaikyti jos laipsniška evoliucija, įvertinanti visuomenėms būtinus ekonominius ir socialinius poreikius, bet nepažeidžianti praeities vertybių. Neišvengiamos intervencijos istorinėje aplinkoje turi tapti kokybišku paveldu ateities kartoms ir pratęsti paveldo evoliucinę plėtrą. Esminis principas, kurio reikia laikytis – kurti naują, saugant seno vertę.
Ne viską, kas nustatyta vietose ir iš gausių literatūros šaltinių bei archyvinių dokumentų ištraukta, pavyko sutalpinti knygoje. Ji nėra vien paveldotyros darbas. Tai parko paveldotvarkos bei kraštotvarkos problemoms spręsti paradigmos pagrindai. Knygos novatoriškumas tame, kad bene pirmą kartą skiriamas nemažas dėmesys gamtos ir žmogaus kūrybos grožio įsikūnijimui Trakuose, hedoninei parko vertei. 

Jurgis Bučas, profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir kraštotvarkos  katedros įkūrėjas, vedėjas, ilgametis architektūros, paveldosaugos ir kraštotvarkos studijų dėstytojas, KTU kraštotvarkos   centro  direktorius.  2003 m.  Jurgiui Bučui įteikta Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos premija  už aukštųjų mokyklų  bendrąjį vadovėlį „Kraštotvarkos pagrindai“. 2003 m.  už mokslinę veiklą  profesoriui  skirta  Lietuvos nacionalinė mokslo premija.  2002 m. Lietuvos prezidentas V. Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvos valstybei  Jurgiui Bučui įteikė  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną ir Karininko kryžių.
Trakų istorinis nacionalinis parkas  skaitytojui pristatomas kaip kultūros ir gamtos paveldo vertybėmis  įprasminta  istorinio kraštovaizdžio vietovė,  teikianti lankytojui asociatyvių išgyvenimų  bei malonios savijautos potyrių.
Rašydamas  monografiją,  autorius  rėmėsi  Georgy  Ashworth ir Peter  Howard  2008 m. išsakyta mintimi, kad daugeliui, jei ne  daugumai žmonių,  paveldo objektų saugojimas  yra mažiau svarbus nei  galimybė juos matyti, jais gėrėtis  ir naudoti.
Monografijoje siekiama  skaitytojui  priminti  kokius dvasinius  bei medžiaginius kultūros pėdsakus  nepaprasto grožio Trakų gamtinėje aplinkoje  paliko tūkstantmetė  Lietuvos valstybės istorija,  kas vertingo išliko amžių bėgyje ir ką  reikėtų atgaivinti, rūpestingai  tvarkyti, tausojamai  naudoti  ir aplankyti.  Autorius  laikosi nuostatos,  kad  vizualusis ir fizinis naudojimas – kultūros vertybių išsaugojimo pagrindas.