„Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“

Miesto vystymęsi labai svarbūs Antakalnio, Kalvarijų, Rūdninkų ir Užupio priemiesčiai, Žvėrynas bei Pylimo – J. Basanavičiaus gatvių rajonas į ankstesniąją knygą nesutilpo. Minėtieji priemiesčiai ir yra šios knygos objektas. Kad knyga netaptų vien aplankytųjų pastatų architektūros perpasakojimu, pateikiame žinių apie jų šeimininkus (Petrą Vileišį, Tadą Dembovskį, Tadą Vrublevskį), užsakovus (Hiliarą Raduškevičių) ar projektuotojus (Tadeušą Rostvorovskį, Antoną Filipovičių-Duboviką), pastatuose veikusias draugijas (švietimo draugiją Rytas, žydų mokslo institutą JIVO). Pavaikštome po visas aprašomuose priemiesčiuose esančias ir buvusias kapines. Visų pastatų ir ansamblių istoriją atspindime nuo jų atsiradimo iki mūsų dienų, pateikdami jų nykimo-naikinimo ir restauravimo faktus.

Antroje knygoje kelionę pradedame nuo Neries ir Vilnios santakos. Pasivaikštome dabartinio Kalnų parko – Kreivosios pilies, Jasinskio altarijos teritorijoje. Remdamiesi 1808 m. Vilniaus miesto esamos būklės, 1817 m. perspektyviniu ir vėlesniais planais, apžvelgiame T. Kosciuškos ir Antakalnio gatvių nutiesimo istoriją, nenutylime ir upių vaidmens miesto ūkiniame gyvenime bei pramogose. Antakalyje prie Neries buvo Kiniškas bei Tivoli sodai, prikeliame jų primirštą istoriją.

            XX a. antrojoje pusėje Antakalnyje pastatyti namai tapo fonu nuo baroko epochos šiame priemiestyje iškilusiems visų architektūros stilių paminklams. Turtingiausiai čia atsispindi baroko stilius su Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ansambliu, Sapiegų-Trinitorių kompleksu bei Sluškų rūmais. Klasicizmą atstovauja Danijos Karalystės ambasadai priklausantys rūmai, istorizmo laikotarpį – T. Kosciuškos g. 30 ir Jungtinės Karalystės ambasados pastatai bei neobaroko stiliaus Petro Vileišio rūmai. Tarp jų įsiterpia modernistinė Apaštalinė nunciatūra, neobaroko portalais papuošti monumentalūs 1930 m. pastatyti dviejų pradinių mokyklų korpusai ir sodo–miesto bruožų turintis gyvenamųjų  namų  kvartalas prie T. Kosciuškos, Olandų gatvių.  Grįždami iš Antakalnio, užsukame į Tuskulėnus, kad prisimintume Vilniaus pagalbinio pilių ūkio istoriją, rūmų statybą, dvaro teritorijos panaudojimą NKVD aukų laidojimui, aukų įamžinimo peripetijas, ansamblio restauravimą, kolumbariumo atsiradimą.
            Kalvarijų–Jeruzalės priemiestis nutįsta nuo Žaliojo tilto iki Verkių dvaro sodybinio ansamblio. Perėję Žaliąjį tiltą ir aptarę senovėje Šnipiškėse vyravusius verslus, ,,pastatome“ šv. Arkangelo Rapolo bažnyčią ir jėzuitų vienuolyną, Raduškevičių rūmus, praeiname neišlikusią Šv. Teresės bažnyčią, šv. Arkangelo Rapolo parapijos kapines, pasiekiame senąją miesto elektrinę bei senąsias žydų kapines. Karaliaus Mindaugo tiltu sugrįžtame į kairįjį Neries krantą, apžiūrime LMA Vrublevskių bibliotekos pastatą, aplankome keletą žymesnių krantinėje pastatytų ,,pelningų“ namų.
            Aprašome Verkių istorijos ir kultūros draustinio svarbiausius paminklus. Jo objektų vientisumą XX a. antroje pusėje sudrumstė įsiterpę kolektyvinių sodų ir gyvenamųjų namų rajonai, sanatorija ir kitokie pastatai. Vykdami į Vilniaus kalvarijas, stabtelime Šnipiškių gyvenamųjų namų kolonijoje, prie Šv. Mykolo Arkangelo cerkvės, Šv. Juozapo kunigų seminarijos.
            Pirmiausia aptariame Kristaus kančių kelio Jeruzalės gatvėmis atkartojimo reikšmę katalikų kulto tradicijoje, vyskupo Jurgio Bialozaro įsteigtų Vilniaus kalvarijų koplyčių statybos, sunaikinimo ir atkūrimo istoriją. Sustojame prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblio. Papasakojame apie Švč. Trejybės ir Viešpaties Apreiškimo bažnyčios ir trinitorių komplekso atsiradimą, iškeliame Kalvarijų ir Antakalnio trinitorių fundatorių konfliktą ir galimą jo reikšmę ansamblių atsiradimui.
            Pasižvalgymą po Kalvarijų priemiestį užbaigiame Verkių dvaro sodyboje. Knygoje atspindime naujausių tyrimų duomenis apie čia buvusią ikikrikščionišką šventvietę, vyskupų dvaro sodybos formavimąsi, pastatų architektūros evoliuciją, panaudojimą ir restauravimą. Pateikiame duomenų apie XIX a. pabaigoje vykusį Vitgenšteinams priklausiusios sodybos nykimą, turto išpardavimą.
             Žvėryno priemiesčio skirsnyje papasakojame, kokiu būdu platūs Vilniaus priemiesčiai (Šnipiškės, Žvėrynas, Verkiai) atsidūrė kunigaikščių Vitgenšteinų rankose, kaip prasidėjo miškingo Žvėryno pavertimas miesto poilsio zona. Apžvelgdami Žvėryno urbanizavimą, sustojame prie išlikusių medinių pastatų, papasakojame trijų sakralinių objektų, infekcinės ir vaikų ligoninės statybos istoriją. Pagerbiame žymųjį architektą Vladimirą Dubeneckį (1888–1932), kurio pirmieji projektai Lietuvoje buvo realizuoti Žvėryne.
             Liubarto tiltu, Pamėnkalnio gatve sugrįžę į Vilniaus gatvę, per Totorių, Vilijos vartus išeiname į Pylimo gatvėje buvusio evangelikų-reformatų komplekso steigimo ir sunaikinimo istoriją. Sustodami prie įdomių pastatų, pakylame į Tauro kalną, kur prisimename Evangelikų kapines, aplankome secesijos atspindį Vilniaus architektūroje – namą M. Valančiaus g. 3.
             XIX–XX a. sandūros pastatai yra susitelkę J. Basanavičiaus gatvėje. Čia buvo pastatyti didžiuliai nuomojami namai, kuriuose patalpas turėjo valstybės institucijos, telkėsi žydų organizacijos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pastatytas teatras, jauniausia Vilniaus cerkvė, netoliese kilo sovietiniais metais sunaikinta nauja bažnyčia. Stabtelėdami prie Vilniaus choralinės sinagogos, Pylimo gatve nukeliaujame iki Šv. Stepono gatvės, kad pasiektume to paties vardo bažnyčią Rūdninkų priemiestyje.
             Vienas seniausiųjų Vilniaus priemiesčių – Užupis iki šiol mažai tyrinėtas. Nuo seno tankiai apgyventas rajonas garsus ne tik Bernardinų kapinėmis, bet ir ūkine veikla. Čia prie Vilnios telkėsi malūnai, popieriaus dirbtuvės, keramikos degimo krosnys. Išliko Abramavičių-Honestų rūmai, mažai kam žinoma Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Per Užupio gatvės šiaurinės pusės kiemus pasiekę link Vilnios vedančius laiptus, nueisime į Sereikiškių parką, kuriame ir baigsime susipažinimą su Vilniaus mūrais anapus miesto gynybinės sienos.
           Knyga skiriama skaitytojams, norintiems daugiau sužinoti apie miesto praeitį. Tokių tekstų reikalingumą rodo pasitaikančios klaidos kai kuriuose tekstuose. Nepraėjus 70 metų nuo paskutinių palaidojimų Evangelikų kapinėse, jų teritorija pavadinama senu parku.

    Esu kilusi iš Žemaitijos, Plungės r. Šimulių kaimo. 1946 m. gimdama gavau Valančiūtės pavardę.  Tėvo širdis neatlaikė to meto pamiškės gyvenimo – jis mirė man įpusėjus ketvirtuosius. Iš dviejų Tėvo santuokų Mamai likome 6 vaikai. Savo troboje prie žalio miško augome varge ir nepritekliuje, bet mylimi ir gerbiami.
   1964 m. baigusi Kulių (Plungės r.) vidurinę mokyklą, atvykau į Vilnių. Vilniaus universitete pradėjau istorijos studijas. Universiteto biblioteka ir jos bendroji skaitykla buvo ta vieta, kurioje prabėgo mokymosi metai. 1968 m. Gavau istorikės diplomą su pagyrimu.
Likimas lėmė, kad po studijų pradėjau dirbti Architektūros muziejuje, kuriam nuo 1975 m. iki jo sunaikinimo vadovavau. Norint rengti parodas ir ekspozicijas, kaupti ir sudaryti rinkinius,  reikėjo domėtis Lietuvos architektūra, jos istorija, kūrėjais.
Architektūros muziejus augo, kaupė fondus, rengė turiningas parodas. 1994 m. Madride vykusiame 7-me ICAM (Tarptautinė Architektūros muziejų konfederacija) tapo ICAM nariu. Tarptautinė visuomenė pripažino, o Lietuvos kultūros politikos strategai nesugebėjo jam surasti net patalpų. Atidavus Šv. Mykolo bažnyčią Arkivyskupijai 2006 m. Kultūros ministerija muziejų likvidavo, „išdraskydama“ jo dešimtmečiais kauptus fondus, palikdama likimo valiai darbuotojus.
Nuo atvykimo į Vilnių šis miestas man tapo savas ir artimas, pamilau jo architektūrą, žmones ir jam paskyriau visą savo darbinę ir kūrybinę veiklą.
Kilus tautos laisvės sąjūdžiui, kai augo žinių apie praeities paminklus poreikis, pradėjau apie tai rašyti dienraščių prieduose Vilnius ir vilniečiai, Sostinė, savaitraštyje Literatūra ir menas, žurnaluose Statyba ir architektūra, Kultūros barai bei vėliau atsiradusiuose specializuotuose leidiniuose Archiforma ir Kultūros paminklai. Per 25 metus populiarių straipsnių apie Lietuvos architektūrą ir jos kūrėjus susidarė apie 300. Dalyvavau Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kurių pranešimai išliko knygose: „Mažeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos“ (1996); „Palanga. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia“ (2007) ir kt. Esu parašiusi „Lietuvos moderno pastatai“ (1998), „Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje“ (2004), „Lietuvos banko rūmai Vilniuje“ (2007), „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“ (2012) ir albumo „Senojo Vilniaus architektūra Mečislovo Sakalausko fotografijose“ (2013) tekstus. Taip pat esu knygos Lietuvos dvarai (2007) bendraautorė.
XX a. antroje pusėje Vilnius labai išaugo. Daugumą Lietuvos sostinės gyventojų sudaro iš visos šalies suvažiavę žmonės. Jiems ir skirtos abi Pasižvalgymo knygos, kuriose populiariai kalbama apie miesto istoriją, pastatus, jų autorius ir gyventojus.