Architekto, paminklosaugininko, mokslininko darbams nušviesti skirta šios serijos 2-oji knyga. 3-oje knygoje pateikti šią veiklą liudijantys dokumentai.
„Dokumentai ir užrašai, kurių nepanaudojau 2007 m. parengtoje ir išleistoje knygelėje „Mano kolekcija: ką ir kaip surinkau, naudojau, dovanojau...“, paskatino šią atsiminimų knygą nuo 2007 m. atidėliotą dėl kitų man taip pat svarbių darbų (Kaunui dovanoto dailės rinkinio katalogų sudarymo ir leidybos). 2012 m. grįžęs prie ankstesnio sumanymo, prieš perduodamas beveik visą savo archyvą LMAB rankraštynui, pasidariau kai kurios tuo metu man atrodžiusios reikalinga medžiagos kopijas (nors kaip dabar paaiškėjo – ne visas). Remiantis tuo ir privataus archyvo konfidencialios dalies fragmentais, iš praeities „grįžusiais“ įvykiais, kolekcijos išplėtimo ir tolesnių nesėkmingų bandymų baigti dovanoti Kaunui dailės rinkinį – jo Vakarų dalį, kolekcionavimo terpės pokyčių peripetijų, netgi žmogaus galimybių išgyventi detalėmis, ėmiau rengti šią knygą. Imtis tokio darbo jau nedelsiant (kad spėti jį baigti) skatino vis akivaizdesnis aplinkos moralinis ir fizinis smukimas, kurį iš dalies reikėtų sieti su daugeliui visuomenės narių, be valdančiojo klano ir jo parankinių armijos, blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis. Sąžininguosius (sąlygiškai, nes absoliutaus sąžiningumo apskritai negali būti) tai stumia į depresiją, neviltį ir emigraciją, o kitą dalį, kurie siekia gyventi normaliųjų sąskaita, į nusikaltimus. Knygą baigti ir išleisti planavau 2013 m., bet liga nustūmė šį terminą. Knygoje nemažai vietos skirta profesinei veiklai, ne tik oficialiai – viešajai jos daliai, bet ir užkulisiams – mano paties ir visos Lietuvos architektų gildijos, daugiausia Kaune. To vengė kiti, patys atsiminimus rašę architektai (V. Mikučianis, K. Šešelgis). Pastarasis sovietmečiu, o ir atkurtos nepriklausomybės pačioje pradžioje buvo vienas Lietuvos architektūros šulų. Paklaustas, kodėl apsiribojo beveik vien su gimtine susijusiais atsiminimais, neatsakė, tik nusišypsojo. Man gi atrodo, kad užkulisiai ne tik reikšmingi, nes įtakojo ir viešąją veiklos sferą, bet ir santykius tarp žmonių. Be viso to laikmečio vaizdas būtų neobjektyvus. Kartoms keičiantis daug kas užmirštama, kai kada tai veda net į sąmoningą ar ne lokalinės istorijos iškraipymą (jei ne klastojimą).
Mano amžius įpareigoja rašyti tiesą, galbūt įvairiu mastu nemalonią ne tik kitiems, bet ir man pačiam. Susiklostė vieno žmogaus įvairiu mastu savaip ir tiesiogiai suvoktas bei išgyventas apie 80 metų laikotarpio vaizdas. Jis pradedamas dukters parašyta trumpa giminės apybraiža su protėvių genealoginiais medžiais (ačiū jai už tai). Mano tekste įvardyti bei nevienodai detaliai aprašyti bendrieji ir specifiniai įvykiai, žmonių poelgiai ir kalbos. Visa tai komentuojama ribotai. Tik profesinėje, iš dalies ir kolekcionavimo sferoje, nevengiau daugiau vietos skirti savo požiūriui bei kitų vertinimui. Neturėdamas visų reikalingų dokumentų, kai kurių įvykių laiką nurodžiau apytiksliai, o žmonių vardų ar inicialų negalėjau užrašyti.“
Algimantas Miškinis