„Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes“

Atgal
pigmentai_1502681563-7e40fdabc7f3be46dc86477858c9b83e.jpg

„Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes“

Autorius: Laima Kruopaitė, Jurga Bagdzevičienė
Leidimo metai: 2005
ISBN: 9986-420-63-6
Anotacija
Leidinys parengtas įsitikinus, jog trūksta metodinės literatūros lietuvių kalba apie įvairiose meno srityse naudotas bei naudotinas medžiagas, jų tinkamumą restauruojant meno kūrinius. Ši spraga tapo dar labiau juntama, pradėjus rengti paminklosaugos ir restauravimo specialistus Lietuvos aukštosiose mokyklose. 1964 m. Venecijoje priimta Tarptautinės paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija skelbia: „...šiandien patyręs restauratorius pagarbiai elgiasi su meno kūriniu, sprendimus grindžia moksliniais tyrimais ir restauravimo teorijos principais, visada pasverdamas, kiek jo veiksmai padės, o gal pakenks restauruojamai vertybei. Šiuolaikinis restauratorius privalo būti ir gamtamokslininkas, ir menininkas, ir istorikas, vengiantis kraštutinumų ir rizikos: restauravimas baigiasi ten, kur prasideda hipotezės“. Tekstą stengtasi pateikti taip, kad juo galėtų naudotis ne tik chemiko ar specialų restauratoriaus išsilavinimą turintys specialistai bei studentai, tačiau ir kitų sričių darbuotojai, paminklosaugininkai, kvalifikaciją keliantys muziejų darbuotojai, o taip pat visi, besidomintys kultūros vertybių išsaugojimu.

Knygoje dėstoma susisteminta medžiaga apie pigmentus ir organinius dažiklius, naudotus įvairiose meno srityse: tapyba, polichromija, grafika, keramika, audinių dažymas.  Pateikiami pagrindinių sąvokų – dažai, pigmentai, dažikliai, dažieji lakai, rišikliai, lesiruotė, glazūra, emalis, kandikai – paaiškinimai. Glaustai aptariama dažiųjų medžiagų naudojimo raida bei chronologija nuo priešistorinių laikų iki XX amžiaus. Apžvelgiami pagrindiniai senieji rankraščiai, kurie supažindina mus su praeities menininkų tapybos technikomis, pigmentais, jų paruošimo būdais bei panaudojimu; iš rašytinių šaltinių sužinome apie keramikos glazūrų paruošimą, dramblio kaulo dažymą, auksavimo bei sidabravimo technikas.
Aptariamos pagrindinės gamtinių, dirbtinių ir sintetinių neorganinių pigmentų savybės: spalva, dengiamoji geba, dispersiškumas, atsparumas šviesai, toksiškumas ir kt. Leidinyje pristatome pigmentų klasifikaciją, pagrindiniai istoriniai pigmentai pristatomi pagal spalvas,  trumpai aprašant kiekvieną iš jų: istorinės žinios, pavadinimai įvairiomis kalbomis, cheminė sudėtis, savybės, gavimo būdai, jų tinkamumas įvairioms meno technikoms, pigmentų tarpusavio suderinamumas, jų identifikavimo metodai. Atskirai nagrinėjami pigmentai metalai ir jų panaudojimo specifika meno kūriniuose. Pasakojama, kaip dažų ruošimas kito įvairiais istoriniais laikotarpiais, kaip buvo dažai gaminami ir fasuojami, kaip skyrėsi jų savybės, atsižvelgiant į gamybos būdą.
Išsamiai nagrinėjama tapybos technikos istorija, skirtingų epochų dailininkai naudojo ir skirtingus rišiklius, kurie lėmė dažų savybes ir jų naudojimo galimybes: klijinė technika, aliejinė technika, tempera; taip pat skiriamas dėmesys sieninės tapybos technikų nagrinėjimui – klijinė sienų, kalkinė bei silikatinė technikos; apibūdinamos keramikos dirbinių dekoravimo technikos, emalis, mozaika.
Leidinyje akcentuojamas ir pigmentų tarpusavio suderinamumo klausimas; istoriniuose traktatuose rašoma, kokių mišinių negalima naudoti: „nėra tokių dažų, kurių negalėtum sumaišyti pagal savo norą. Svarbiausia, kad prigimtos dažų savybės, kylančios iš jų sudėties, taip skiriasi tarpusavyje, kad sumaišius prieštarauja viena kitai. Dėl to dingsta grožis, […] o sukurtas kūrinys nyksta ir suyra“. Nagrinėjamas skirtingas pigmentų ir dažiklių pavadinimų klausimas; pavadinimai skyrėsi ne tik įvairiose šalyse, bet ir vienos šalies įvairiose dirbtuvėse. Skaitant senus tekstus, reikia kaskart išsiaiškinti, ką konkrečiame tekste tas ar kitas pavadinimas apibrėžia.
Leidinyje apžvelgiami svarbiausi gamtiniai ir sintetiniai organiniai dažikliai, jų sandarą ir klasifikaciją, chemines savybes bei panaudojimas tekstilei dažyti; aprašyti istoriniai tekstilės dažymo būdai; dažiklių naudojimas tapyboje, dažiųjų lakų paruošimas, savybės, naudojimo sritys, pritaikymas tapybos dažams mišiniuose su įvairiais mineraliniais pigmentais, taip pat pristatyta gamtinių dažiklių nustatymo metodų apžvalga.
Senieji meistrai neturėjo geresnių medžiagų nei dabar – priešingai manyti būtų klaida. Gera senųjų mokyklų kūrinių būklė yra rūpestingo medžiagų parinkimo, paruošimo ir panaudojimo pasekmė; išgryninti aliejai, reikiamai susmulkinti pigmentai ir meistrų paruošti dažai, taip pat technologiška paveikslo struktūra, besiremianti medžiagų savybėmis, yra kūrinių ilgaamžiškumo priežastis.
Lietuvos muziejų rinkiniuose gausu unikalių archeologinių radinių, istorinių vertybių ir dailės kūrinių; čia saugomos vertingos senųjų dokumentų kolekcijos, keramikos, tekstilės bei metalo dirbinių rinkiniai. Jie padeda giliau pažinti ir suvokti pasaulio ir mūsų valstybės istoriją, tradicijas ir kultūrą. Kultūros paveldo išlikimas priklauso nuo daugelio veiksnių, svarbiausi – kultūros paveldo reikšmės ir svarbos suvokimas, įpareigojantys nuosekliai vykdyti kultūros vertybių tyrimus, konservavimą ir restauravimą. Įvairių sričių specialistų – istorikų, menotyrininkų, chemikų, fizikų, technologų – mokslinių tyrinėjimų dėka atskleidžiamos ir identifikuojamos saugomų objektų kultūrinės vertės: istorinė, meninė, techninė, tapatumo, unikalumo ir kt.; parengiamos tikslingos ir metodiškos kultūros vertybių saugojimo, konservavimo ir restauravimo programos.
Ilgus amžius kultūros vertybių medžiagų ir technologijų apibūdinimui naudotos tik rašytinių šaltinių žinios, meno vertintojų ir kolekcininkų empirinė patirtis bei meno istorikų išvados. Kultūros vertybių technologiniai tyrimai – jų sandaros apibūdinimas, panaudotų medžiagų identifikavimas, vykstančių savitų senėjimo procesų charakterizavimas – leidžia sukurti duomenų bazes, kurios sėkmingai tarnauja kūrinių datavimui, jų kilmės, dailės mokyklos ir autorystės nustatymui, padeda atskleisti falsifikatus ir klastotes. Kita vertus, tyrimų duomenys suteikia galimybę įvertinti objektų būklę, nustatyti konservavimo ar restauravimo tikslą ir paskirti bei pritaikyti naujas procedūras ir medžiagas.
Vieni iš sudėtingiausių ir daugybę kilmės bei autorystės klausimų keliantys kultūros paveldo objektai yra senosios tapybos kūriniai. Struktūros ir medžiaginiu požiūriu, paveikslai yra labai sudėtingos daugiakomponentės sistemos, sudarytos iš pagrindo, grunto, piešinio, kelių dažų sluoksnių, lesiruočių, dengiamojo lako. Objektyvių duomenų atribucijai galima gauti tik detaliai ištyrus visus paveikslo komponentus. Ypač svarbūs duomenys gaunami iš dažų sluoksnio tyrimų. Jį sudaro dengiamųjų ir lesiruojamųjų savybių turintys dažai, sudaryti iš pigmentų ir rišamųjų medžiagų.
Analizuojant pigmentų cheminę sudėtį ir jų destrukcinius pokyčius, identifikuojami ne tik pavieniai pigmentai, bet ir paveikslo individualumą išryškinanti spalvų paletė; ji leidžia priskirti kūrinį vienam ar kitam autoriui pagal tik jam būdingas ir mėgstamas tapybines medžiagas, pigmentus ar jų mišinius bei tapybos technikas. Detalus tyrimų rezultatų nagrinėjimas padeda atskleisti pigmentų gamybos ypatumus, nustatyti jų degradacijos priežastis; šie duomenys svariai papildo informacijos visumą ir, nors netiesiogiai, bet patikimai nusako kūrinio autentiškumą.
Meno kūrinių atribucijai svarbiausi yra tie pigmentai, kurių pasirodymo laikas dailės reikmenų rinkoje yra žinomas ir nustatyta jų naudojimo chronologija. Pavyzdžiui, švino alavo geltonasis pigmentas PbSnx-1SixO3 buvo naudojamas nuo antikos laikų iki maždaug 1750 m., vėliau jį pakeitė panašios spalvos Neapolio geltonasis PbSbO3; mėlynas smaltos pigmentas CoO ∙ K2SiO3 tapybos kūriniuose atsirado apie 1500 m., jis ypač dažnai aptinkamas XVII a. Šiaurės Europos tapytojų darbuose, rečiau naudotas XVIII a., o XIX a. visiškai išnyko iš dailininkų palečių. Nuo XVIII a. sintetiniai pigmentai pradėti gaminti pramoniniu būdu, daugelį iš jų dailininkai naudoja iki šiol. Čia būtina pažymėti, kad pastaraisiais dešimtmečias kai kurios dailininkams dažus tiekiančios firmos pagal senąsias receptūras gamina senovinius dirbtinius ir natūralius pigmentus.
Šiuolaikiniais labai jautriais analizės metodais ištyrus pigmentų cheminę sudėtį, struktūrą, būdingas priemaišas ir kt., galima nustatyti naudotų žaliavų kilmę, unikalias gamybos technologijas, būdingas tam tikram laikmečiui ir konkrečiai geografinei vietovei, taigi pakankamai tiksliai atributuoti dailės kūrinius.



Kiti leidiniai