„Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“

Atgal
virs-su-nauju-barcodu-1_1502619030-0be8528371e4807d5566a6cb554a23bd.jpg

„Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“

Autorius: Morta Baužienė
Leidimo metai: 2012
ISBN: 978-9986-420-89-7
Anotacija

 Vilniaus istorijai skirtoje knygoje populiariai rašoma apie svarbiausius Vilniaus pastatus, miesto vystymąsi amžių bėgyje. Į pasakojimo audinį įpinama vienos-kitos asmenybės biografija, miesto ūkio vystymosi reiškiniai, pažiūrų, tikybų santykiai, šventės ir konfliktai. Trumpai aptariamas miesto planavimas ir tvarkymas, pirmųjų gyvenamųjų kompleksų (taip vadinamų Rasų ir Lukiškių kolonijų) atsiradimas.

Autorė savo knygoje nemažai dėmesio skiria nuo 1579 metų Vilnių garsinančiam Universitetui, nuo pat įkūrimo tapusiam miesto kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo centru. Pradėjus Katedros aikšte, keliaujama Pilies, Šv. Jono, Maironio, Didžiąja gatvėmis iki  Rasų kapinių, o nuo jų, aplankant senąsias Vilniaus bažnyčias leidžiamasi link Prezidentūros. Gedimino prospektu, užsukant į Vilniaus gatvę  autorė knygos pasakojimą užsibaigia Lukiškių aikštėje.

Nuo pirmojo rašytinio paminėjimo 1323 metais Vilnius išaugo ir labai pasikeitė. Per ilgus amžius apie Vilnių rašė daugybė žmonių. Poetai apdainavo jo grožį, rašytojai jame apgyvendino savo kūrinių herojus, istorikai, archeologai ieškojo tik faktų ir jais remdamiesi vis iš naujo rašė ir teberašo Vilniaus istoriją. Apie Vilnių savaip pasakojo keliautojai, mokslininkai ir užkariautojai.
Šioje knygoje populiariai rašoma apie svarbiausius Vilniaus pastatus, miesto vystymąsi amžių bėgyje, paskutiniųjų dešimtmečių pasikeitimus, pastatų, ansamblių restauravimą, pasikeitusią jų paskirtį. Į pasakojimo audinį įpinama vienos-kitos asmenybės (Laurynas Gucevičius, Mykolas Šulcas, Juzefas Montvila, Vaclovas Michnevičius) biografija, miesto ūkio vystymosi reiškiniai (vandentiekis, parduotuvės, projektavimo ir statybos biurai), pažiūrų, tikybų (katalikai, protestantai, masonai) santykiai, šventės ir konfliktai. Trumpai aptariamas miesto planavimas: Gedimino prospekto, Katedros, Daukanto ir Rotušės aikščių planavimas ir tvarkymas, Gedimino paminklo statyba, pirmųjų gyvenamųjų kompleksų (taip vadinamų Rasų ir Lukiškių kolonijų) atsiradimas.
Nuo Lietuvos krikšto 1387 m. didelį vaidmenį suvaidino Katalikų bažnyčia, per kurią Vilniuje plito Europai būdingi moralės standartai, filosofija ir architektūra. Kartu su Lietuvos krikštu Vilnius gavo Magdeburgo teises, kurios sudarė sąlygas amatų ir prekybos augimui. Kūrėsi amatininkai, pirklių gildijos, buvo statomi užvažiuojamieji namai, bažnyčių ir vienuolynų ansambliai. Knygoje atsispindi daugelis Senamiesčio bažnytinių ansamblių. Tai abipus Maironio gatvės stovinčios Šv. Onos ir Bernardinų, Šv. Mykolo Arkangelo ir Skaisčiausios Dievo Motinos šventovės, seniausios Vilniaus Šv. Mikalojaus, Pranciškonų bei Dominikonų bažnyčios. Prisimename seniausiųjų vienuolijų Vilniuje atsiradimo aplinkybes, prie Dominikonų ansamblio Trakų gatvėje veikusias špitoles bei miesto špitolių reorganizaciją XVIII amžiaus pabaigoje. Naujausias pasikeitimas Dominikonų ansamblyje yra Švč. Trejybės bažnyčios tapsmas Dievo Gailestingumo šventove 2004 metais. Maironio gatvėje įdomi šios gatvės atsiradimo ir Adomo Mickevičiaus paminklo pastatymo istorija.
Nuo 1579 metų Vilnių garsino Universitetas, tapęs miesto kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo centru. Universitete dirbo iš Europos atvykę profesoriai, veikė studentų teatras, augo bibliotekos rinkiniai. Netoli pilių teritorijos besiplečiantis Universiteto ansamblis diktavo madas aplinkiniams pastatams. Ilgainiui Universiteto ansamblis peržengė savo kompaktiškas ribas, išplito Pilies ir Didžiojoje gatvėse. Aptardami Universiteto ansamblio vystymąsi, daug dėmesio skiriame pastatų restauravimui ir naujiems meno kūriniams Universiteto rūmuose.
Ilgesnį ar trumpesnį laiką Universitetui priklausė popiežiaus alumnatas, Pilies g. 11-15 ir 20-22 namai, pastatai Didžiojoje gatvėje (Franko namas, Chodkevičių rūmai, Klinikos), dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos rūmai, buvęs Augustinų vienuolyno ansamblis Savičiaus gatvėje. Universiteto medikai praktikavo buvusioje Savičiaus ligoninėje Bokšto gatvėje. Universiteto ansamblio centre stovi viena seniausių Vilniaus šventovių – universitetinė Šv. Jono bažnyčia. Jos barokinės rekonstrukcijos autorius buvo žymiausias vilnietiško baroko kūrėjas Jonas Kristupas Glaubicas, o už didžiosios dalies to interjero sunaikinimą yra atsakingas Universiteto profesorius Karolis Podčašinskis. Platų šios bažnyčios istorijos puslapį užima sovietmečio netektys ir restauravimas. Kitas Universitetui priklausęs bažnytinis ansamblis buvo Šv. Ignoto gatvėje, kur XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje įsikūrė Jėzuitų noviciatas. Šv. Ignoto bažnyčia XIX a. buvo paversta kariškių klubu, vienuolynas – kareivinėmis, ūkiniai korpusai perstatyti 1891 metais.
1503–1522 m. buvo pastatyta miesto gynybinė siena. Rusų administracijos nurodymu XVIII–XIX a. sandūroje ji buvo nugriauta. Tačiau Subačiaus gatvėje išliko įdomus XVII a. pirmojo ketvirčio gynybinis įrenginys – Artilerijos bastėja. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje netoliese buvo pastatyti šiuo metu apleisti Misionierių ir Vizičių vienuolynų ansambliai. Abi šios vienuolijos buvo garsios savo veikla švietimo srityje.
Vieninteliai išlikę miesto gynybinės sienos Aušros vardą turintys vartai uždaro trumpą Aušros vartų gatvę, kurioje yra net trijų konfesijų pastatų ansambliai. Tai XVII a. pirmoje pusėje pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas ir Šv. Teresės bažnyčia, nuo XV a. pabaigos savo istoriją pradėjęs stačiatikių vienuolynas su Šv. Dvasios cerkve ir Švč. Trejybės ansamblis. Po 1596 m. Lietuvos Brastoje pasirašytos katalikų ir stačiatikių bažnytinės unijos Švč. Trejybės ansamblis atiteko unitams-bazilijonams, kurių veiklai, santykiams su stačiatikiais ir katalikais knygoje skiriama nemažai dėmesio. Architektūriškai labai skirtingi netoliese esantys Medininkų restorano ir Europos viešbučio bei Filharmonijos pastatai.
XIX amžius įnešė daug pasikeitimų į Vilniaus aplinką ir gyvenimą. Dvasine prasme vietos visuomenę tada slėgė rusų administracijos vykdoma antikatalikiška politika, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, bažnyčių perdirbimas į cerkves, priverstinis stačiatikybės brukimas. Į Šv. Nikolajaus soborą buvo perdirbta jėzuitų Šv. Kazimiero, į Šv. Andriejaus cerkvę – augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, į Marijos Magdalietės cerkvę – vizičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia paversta archyvų saugykla, Šv. Ignoto – kariškių klubu, karmeličių Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia ir vienuolynas – nugriauti. Daugelio vienuolynų pastatai buvo paversti kareivinėmis, kalėjimais, prieglaudomis. Tuo pačiu laiku buvo atnaujintos senos stačiatikių Skaisčiausios Dievo Motinos, Šv. Paraskevijos, Šv. Nikolajaus cerkvės, jose prabangiai įamžintas XIX amžiuje vykusių anticarinių sukilimų malšintojų atminimas. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis sakralinių pastatų sugrįžo tikintiesiems, tačiau sovietmečiu vėl buvo tęsiama carinės okupacijos laikais pradėta katalikų bažnyčių niokojimo tradicija. Bažnyčios buvo paverstos sandėliais, dirbtuvėmis, sporto salėmis.
Per visą XIX amžių Vilniaus miesto administracijos ir įstaigų darbuotojai su retomis išimtimis buvo tik stačiatikiai, imperijai lojalūs iš ten atvykę žmonės. Jie diktavo madas, elgseną, požiūrį į Vilniaus architektūrą. Jų tikslas buvo ne tik kariuomenės, represijų pagalba, bet ir papročiais, tikyba, mentališkai prijungti Lietuvą prie Rusijos, ištrinti gyventojų istorinę atmintį. Tam tarnavo ir valstybę primenančių paminklų (Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencinių rūmų, miesto sienos) nugriovimas bei imperinių paminklų statyba. Katedros aikštėje buvo pastatytas paminklas Jekaterinai II, dabartinėje S. Daukanto aikštėje – generalgubernatoriui M. Muravjovui, V. Kudirkos – paminklinė A. Nevskio koplyčia 1863 m. sukilimo malšintojų atminimui.
Dėl ekonomikos ir pramonės augimo XIX amžiuje keitėsi miesto vaizdas, jame atsirado industrinio miestovaizdžio elementų. Suplanuotuose naujuose miesto kvartaluose buvo statomi dideli nuomojami ir rezidenciniai namai, prekybai, komercijai pritaikomi senamiesčio pastatai. Generalgubernijos ir gubernijos įstaigų poreikiams buvo nusavinti Vyskupų, dveji Pacų (Didžiojoje ir Šv. Jono g.), Oginskių rūmai. Vyskupų rūmai buvo perstatyti pagal Vasilijaus Stasovo projektą. Naujai tiesiamame dabartiniame Gedimino prospekte buvo statomi vietinių architektų suprojektuoti dideli nuomojami ir rezidenciniai namai, komercinių bankų pastatai. Administracijos pastatus, teismų rūmus Gedimino prospekte projektavo iš Rusijos atvykę architektai, todėl ir jų formos būdingos Rusijos imperiniam ampyrui.
Netoli nuo Gedimino prospekto Tilto gatvėje yra išlikęs Radvilų žemėje XVI a. pradžioje pradėtas kurti Šv. Jurgio bažnyčios ir senosios regulos karmelitų vienuolyno ansamblis. Jį nuo gatvės užstoja XIX a. antroje pusėje pastatyti dabar Rašytojų sąjungai priklausantys rūmai bei kiti XIX a. gale pastatyti namai. Vienas jų 1965 m. archit. A. ir V. Nasvyčių buvo rekonstruotas ir pritaikytas centriniam paštui.  Tų pačių architektų perstatytas nacionalinio Dramos teatro pastatas į prospektą žvelgia trijų Mūzų akimis.
Gedimino prospektą kertanti Vilniaus gatvė nuo seno jungia Senamiestį su Neries upe. Nuo istorinio Neries vardo (Vilija) kilęs gatvės pavadinimas ne kartą keitėsi. Apjuosus miestą gynybine siena, Vilniaus ir Benediktinių gatvių sandūroje buvo įrengti Vilijos vartai. Nuo jų bėgo kelias link prieplaukos ir 1536 m. baigto statyti Žaliojo tilto, kuris buvo labai svarbus veiksnys gatvės vystymęsi, nors ji ir buvo už miesto sienos. XIX amžiuje Vilniaus gatvėje buvo statomi dideli gyvenamieji namai, kurių apatiniuose aukštuose kūrėsi komercinės įstaigos, gydytojai, advokatai, projektavimo biurai. Didžiulį kvartalą užėmė Vilniaus labdarybės draugijos įstaigos, įsikūrusios buvusiame miesto reformacijos centre – Jonušo Radvilos valdoje. Nauji gyvenamieji ir ūkinės paskirties korpusai šiame komplekse buvo statomi ir XX a. pradžioje. Vilniaus gatvėje namą su projektavimo biuru ir mechaninėmis dirbtuvėmis buvo pasistatęs archit. J. Januševskis, tarpukaryje netoliese veikė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija. Dabartiniuose Mokytojų namuose 1904 m. buvo išleistas pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios.
Knygos pasakojimas užsibaigia Lukiškių aikštėje. Gedimino prospekto atkarpa tarp V. Kudirkos ir Lukiškių aikštės buvo nutiesta statant Teismų rūmus, kurie užbaigti 1895 metais. Nuo 1624 m. didžiausia pastatų grupė Lukiškėse buvo dominikonų vienuolynas bei Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, dabartines formas įgijusi 1727–1737 metais. Dominikonų vienuolyno pastatuose nuo 1799 metų veikė Vilniaus generalinė ligoninė, XX amžiuje vadinta Šv. Jokūbo, Pirmos tarybinės ligoninės vardais. Gerokai nuo miesto centro nutolusioje teritorijoje ilgus amžius vykdavo turgūs. Po 1863 m. sukilimo prie dabartinės Aukų g. buvo pastatytos kartuvės, vykdomos mirties bausmės nuteistiems sukilėliams. Ši ,,tradicija“ tęsėsi sovietmetyje, kai buvusių Teismų rūmų rūsiuose buvo kalinami ir žudomi kovotojai prieš oficialųjį režimą. 1952 m. Lukiškių aikštėje buvo pastatytas Lenino paminklas, aikštė pervadinta jo vardu. Šią statulą 1991 m. nuėmus, nuo 1995 metų vyko keletas aikštės sutvarkymo ir laisvės kovų memorialinio paminklo sukūrimo konkursų. Šiuo metu pačios aikštės vizija jau yra aiški, trūksta tik memorialinio paminklo.

Šią knygą galima įsigyti:

Leidykla Savastis
Adresas: Mokyklos g. 5-30, LT-08413, Vilnius. Tel.: 8 5 2625032; info@savastis.lt



Kiti leidiniai