„Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“

Atgal
elektrenudekanatas_1502720427-d566ca443cc3c1086e996657d1e6c2d0.jpg

„Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“

Autorius: Kazys Misius, Svetlana Poligienė
Leidimo metai: 2008
ISBN: 978-9986-420-76-7
Anotacija
Leidinyje pristatomas naujausio Kaišiadorių vyskupijos dekanato - Elektrėnų dekanato, jo parapijų ir bažnyčių istorija, bažnyčiose sukauptas sakralinis paveldas. Knygoje, bene pirmą kartą tokio pobūdžio leidiniuose, pateikiami tikslūs parapijų žemėlapiai, sakralinio paveldo inventorius, kunigų sąrašai.
Leidinys skirtas visiems besidomintiems bažnyčių istorija, sakraliniu paveldu, apskritai, krašto kultūros paveldu.

 



1926 m. specialiu popiežiaus Pijaus XI dokumentu – bulla „Lituanorum gente“, įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo įsteigta Kaišiadorių vyskupija. Pažymint vyskupijos įsteigimo 80–ties metų jubiliejų, parengtas ir išleistas Kaišiadorių vyskupijos jubiliejinis leidinys.
            Lietuvos istorijos raidoje Katalikų Bažnyčia buvo svarbiausia dvasinės, o ir nepamainoma meninės kultūros puoselėtoja. Bažnyčių pastatai, ypač mažose gyvenvietėse buvo svarbūs arba ir pagrindiniai architektūros dominantai. Šventovėse sukaupti sakralinės dailės lobiai ne tik skatino pamaldumą, bet ir teikė meninį pasigėrėjimą, tarnavo pavyzdžiu savamoksliams liaudies meistrams, ugdė estetinį tikinčiųjų skonį.
            Kaišiadorių vyskupijoje saugomi visai Lietuvai reikšmingi senosios dailės rinkiniai. Jais nuo seno garsėja Merkinės, Pivašiūnų, Videniškių, Jiezno ir daugelis kitų vyskupijos bažnyčių. Laimingo atsitiktinumo dėka šios vyskupijos bažnyčios ir jose sukaupti sakralinio meno kūriniai nedaug nukentėjo per du didžiuosius XX amžiaus karus, sovietinio ateizmo laikotarpį. Dauguma jų išsaugojo savo autentiškumą, yra svarbi Lietuvos kultūrinio paveldo dalis.
            Leidinio pradžioje supažindinama su Kaišiadorių vyskupijos istorija (autorius – istorikas Kazys Misius): aptariamos vyskupijos ištakos ir įsteigimas, veikla Lietuvos Respublikos, 1940–1944 m. okupacijos, karo ir pokario metais, sovietinio ateizmo laikotarpiu, pristatomi vyskupijos ganytojai ir valdytojai. Istorinės apžvalgos pabaigoje pateikiami priedai: 1940–1970 m.  represuotų Kaišiadorių vyskupijos kunigų sąrašas, statistinės žinios apie Kaišiadorių vyskupiją pastarajame dešimtmetyje (1995-2005).
            Toliau leidinyje trumpais straipsniais, papildytais iliustracijomis, paeiliui (abėcėlės įvarka, skirstant dekanatais) pristatomos visos vyskupijos bažnyčios ir jose esantys meniškiausi arba kitais aspektais įdomūs sakralinės dailės kūriniai. Pasirinkta knygos struktūra ir idėja reprezentuoti vyskupijos šventoves neleido pateikti išsamesnių apibendrinimų ar išvadų, nuodugnios atskirų objektų analizės. Didžioji dalis leidinyje publikuojamų dailės objektų yra „naujai atrasti“ ir plačiam skaitytojų, krašto istorijos puoselėtojų bei specialistų ratui pristatomi pirmą kartą. Tikimės, jog leidinyje pateikta informacija pasitarnaus naujoms nuodugnesnėms dailėtyrininkų studijoms.
           Leidinyje apie dailės objektus pateikta tik dalis turėtų duomenų. 2000–2005 m. Kultūros paveldo centre dirbantys specialistai kartu su pasitelktais dailės istorikais, vykdydami Kultūros paveldo departamento finansuojamas programas, atliko vyskupijos bažnyčiose esančių dailės objektų inventorizaciją. Visas bažnyčias ir beveik visas jose saugomas vertybes nufotografavo Aloyzas Petrašiūnas. Kūrinius inventorino, atributavo, kai kuriais atvejais ir jų platesnius tyrimus atliko Asta Giniūnienė, Ina Jonkienė, Dalia Klajumienė, Marija Kuodienė, Rūta Navardauskienė, Svetlana Poligienė, Girėnas Povilionis, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Regimanta Stankevičienė, Dalia Vasiliūnienė, Gintautas Žalėnas. Rengiant leidinį atskiri autoriai straipsnius apie vyskupijos bažnyčias parašė remdamiesi šių dailės istorikų, taip pat  istoriko Kazio Misiaus  sukaupta medžiaga ir savo profesine kompetencija.
           Lietuvos bažnytinės kultūros tyrimuose turime gražių pavyzdžių, kai vertybės ne tik suinventorinamos, bet ir moksliškai ištiriamos bei paskelbiama šių tyrimų medžiaga. Tokiu sektinu pavyzdžiu yra Kultūros, filosofijos ir meno instituto Sakralinės dailės skyriaus 1996–2003 m. išleistos Vilkaviškio vyskupijos penkių dekanatų knygos; tos pačios institucijos, padedant Kultūros paveldo centrui, parengtos bažnyčių monografijos „Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia. Architektūra ir sakralinės dailės vertybės“ (2002); “Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia. Architektūra ir sakralinės dailės vertybės“ (2003); Dailės akademijos Dailėtyros instituto studija „Plungės dekanatas“ (2005). Norėtųsi tikėtis, kad atsiras galimybių pratęsti Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių architektūros ir dailės tyrinėjimus, kuriuos vainikuotų panašūs leidiniai.
            Dėkojame Jo ekscelencijai Kaišiadorių vyskupui Juozapui Matulaičiui už paramą ir globėjišką rūpestį, kurį nuolat jautė bažnyčių vertybes tyrę ir leidinį rengę dailės istorikai. Nuoširdus ačiū parapijų klebonams ir administratoriams, atvėrusiems bažnyčių duris ir podėlius, kartu su parapijiečiais talkinusiems mūsų darbe. Atskira padėka monsinjorui Vytautui Kaziui Sudavičiui, kuris 2000 m., būdamas Kaišiadorių katedros klebonu, inicijavo vyskupijos inventorinimo darbų pradžią, Kaišiadorių savivaldybės muziejaus darbuotojams, ypač Olijardui Lukoševičiui ir  Dianai Tomkuvienei, Birštono sakralinės dailės muziejaus darbuotojoms. Labai vertingi buvo daugelio kolegų patarimai, konsultacijos ir paskelbta bažnytinio meno tyrimų medžiaga. Knygos rengėjų vardu nuoširdžiai dėkojame visiems mus parėmusiems ir dirbusiems su mumis.

Šią knygą galima įsigyti:

Leidykla Savastis
Adresas: Mokyklos g. 5-30, LT-08413, Vilnius. Tel.: 8 5 2625032; info@savastis.lt



Kiti leidiniai